dscn6221.jpg dscn6440.jpg DSC_2145 DSCN7585

Site menu:

Kategorijos

Kontaktai

Skype: R.Žemaitaitis
E-paštas: remigijus.zemaitaitis@lrs.lt


Kalendorius

2017 m. birželio mėn.
Pr A T K Pn Š S
« Geg    
 1234
567891011
12131415161718
19202122232425
2627282930  

Draugai

Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Vieną naktį, belaukiant vagių…

Petras DARGIS

Tą naktį Vidas pasiliko savo krautuvėje. Jeigu vakar vagys nusiaubė keturias rajono parduotuves, tai kodėl jiems šiąnakt nepatvarkius ir jo? Grimzdai – nuošalus kaimas, parduotuvė – atokiau nuo kitų trobų, šeimininkai gyvena toliau, o gatvelėse naktį tamsu kaip maiše.

Vitkai turi dar ir žemės, laiko šiek tiek gyvulių, tačiau be savo parduotuvės būtų kur kas sunkiau išsiversti. Vasarą Vidas rūsyje įrengė barą – iškalė jį pušinėmis lentomis, pastatė židinį ir net pakabino ant sienos iš medžiotojų gautus briedžio ragus. Medienos pasiruošė iš savo miško, meistrauja irgi pats. Juk kažkada dirbo Kvėdarnos melioracijos statybos ir montavimo valdybos (kokie ilgi būdavo pavadinimai!) statybos brigadoje. Parduotuvė yra, baras yra. Kad dar būtų klientų! Bet Grimzdai – ne Šilalė ir net ne Kvėdarna. Čia daug kas gyvena nuo algos iki pašalpos ir bevelytų pirkti į skolą. Visai neblogai įrengtas baras irgi būna tuščias.

– Užtat čia niekas nepastatys nei „Norfos“, nei „Maksimos“, – juokiasi Kristina Vitkienė.

Štai jų kolegos kvėdarniškiai išsigandę, kad didelis prekybos centras bus pastatytas ir Kvėdarnoje. Šilalės krautuvninkai jau laukia kalėdinio nuosprendžio, kai miesto centre atsidarys didžioji „Maksima“. Po to turėtų ateiti eilė ir Kvėdarnai. Kaip visas smulkusis verslas, taip ir mažoji prekyba Lietuvoje riečiama į ožio ragą. Ir jeigu pasigirsta naujų kalbų apie būsimą paramą smulkiajam bei vidutiniams verslui, iš jų Vitkai supranta tik tiek, jog artėja rinkimai.

Bene Vitkai gailisi, naujaisiais laikais susidėję su tokiu verslu? Ne, visiškai ne! Stovėti už prekystalio yra daug geriau negu sėdėti sudėjus rankas arba visą dieną žiūrėti pro langą bei laukti, ar nepasirodys laiškininkas ir atneš tau pašalpą.

O jie išsilaiko patys ir dar padeda savo dukroms. Abi studijuoja Vilniuje. Jovita jau baiginėja Riomerio universitetą, Justina dar tik pradėjo gamtos mokslus Vilniaus universitete. Gerai, kad jaunesnioji puikiais pažymiais baigė Kvėdarnos gimnaziją, ir dabar nekainuoja mokslas.

Reikėtų mokėti, būtų riesta ir jiems. Iš kur pinigai? Miško Vitkai turi dvidešimt hektarų, o dirbamos žemės – gerokai mažiau. Čia visi aplink – nedideli ūkininkai, tik du yra išsiplėtę labiau. Bet ne tiek, jog samdytų kumečius. Viską padaro patys. Vitkai irgi nesamdo jokių pardavėjų. Samdytas šitiek valandų, kiek dirba jie, nedirbs. Gi savininkas naktį dar ir sargauja…

Ne, jis labai nenorėtų prarasti savo krautuvės. O jeigu plėšikai nusiaubtų, būtų labai sunku atstatyti nuostolį. Kas tau padės?

Vidas žino – turi gintis pats. Kurie to laiku nesuprato, tie dabar susigūžė ir laukia sauso valstybės davinio – kruopų, miltų, makaronų bei dar kažko. Vidas prisimena, kad kažkada jie buvo išdidūs žmonės. Patys šelpė miestą kumpiais ir lašiniais. Ar galėjo kas nors įtarti, jog atsiras kaime tokia pašalpų profesija? Tačiau Vidas nelinkęs smerkti. Negi patys žmonės išsigalvojo? Kodėl jie netykojo pašalpų tada, kai visur būdavo darbo? Kai buvo kiti laikai – tik dirbk, ir visko turėsi.

Pavėsinėje dažnai apie tai kalbama. Žiūrėti į priekį – baisu. Daug maloniau grįžti į tuos auksinius laikus, kai niekas nieko nedarė, bet visur visko buvo. Vyrai vis grįžta ir grįžta, vis svarsto ir svarsto, tačiau negali rasti atsakymo. Ar galėjo kas nors būti kitaip?

Vidas klausia: ar galėjo žemės kurmis suprasti, kad tenai, viršuje, paskelbti džiunglių įstatymai? Nesuprato nė vienas, kol jo paties neprimynė. Žmonės buvo apsaugoti ir įprato tikėti valstybe. Valstybė duos darbo bei apgins tave bėdoje. O dabar staiga – kažkokie aukcionai… Iš kur galėjo eilinis darbininkas suprasti, kas tas aukcionas bei kaip jame plėšte atsiplėšti ardomo kolūkio dalį? Kiti taip ir liko – saujoje nieko daugiau, tik  kolūkinių investiciniai čekiai. O gudresnieji ir su miestų čekiais iš panosės nusitempė kaimiečių uždirbtą gerą. Kiti per savo gyvenimą pamatė dvi neteisybes: pirmoji ištiko tada, kai užėjo bolševikai ir atėmė žemę, antroji – prie laisvos Lietuvos. Ir dar tos bankų knygelės… Žmonės buvo įpratę tikėti knygelėmis, o apie bankų aferas nė vienas nebuvo girdėjęs. Kam galėjo ateiti į galvą, jog mūsų atsikovota valstybė leis apiplėšti šimtus tūkstančius savo žmonių? Mūsų pačių rinktoji valdžia?..

Taip žioplesnieji liko ir be savo dalies, ir be gyvenimo santaupų.

– Ar kiškis yra kaltas dėl to, kad jis – ne liūtas? – klausia Vidas, kalbėdamas apie rinkos dėsnius. – Rinkoje – kaip ir džiunglėse, stipresnis suėda mažesnį. Bet valstybė negali būti tik džiunglės. Juk reikalingi ir kiškiai.

Vidas nesitiki, kad valstybė aprengtų ir pamaitintų. Kaip tik durnystė sausu daviniu šerti darbingus žmones! Iš valdžios jis norėtų visai ne to. Valdžia turėtų būti saugiklis, kuris vargšą kiškelį apgintų nuo liūtų. O kaip pas mus padaryta? Iš silpnojo atimta viskas, jis taip įvarytas į kampą, jog išgyventi negali. O kad nemirtų badu, geroji valstybė jam paberia kruopų. Kitas taip pripranta prie aukojamo trupinio, jog nieko pats nebegali daryti.

Štai kaip pasikeitė kaimas!

Ar galėtų būti kas nors kitaip?

Sykį Vidas nuvažiavo į Kvėdarną ir užsuko pas Vytautą Jucių. Šiaip, dėl juoko. Turėjo tikrą reikalą, tačiau tąkart užėjo labiau iš smalsumo. Jis buvo apsčiai prisiklausęs kalbų, kad rajone apsireiškęs naujasis Seimo narys tikrai galėtų padėti, tik reikia užeiti pas jo padėjėją Jucių bei viską jam susakyti. Vidui reikėjo gauti leidimą, jog jo klientai galėtų sėdėti ne tik bare, bet ir kieme, pavėsinėje. Šilalėje pasakė, kad apie tokius dalykus nėra girdėję. Ką pasakytų Seimo tarnautojas? Na, taip, jis pažadėjo padėti…

Tačiau labiausiai Vidas nustebo, kai gavo paties Seimo nario oficialų atsakymą. Pasirodo, viskas įmanoma, ten ir ten reikia pateikti prašymą, pristatyti tokius ir tokius dokumentus… Išeitų, tiesa, ką žmonės šneka apie tą Žemaitaitį. Kiti jį vadina Remigijumi. Nei pažįsta, nei ką, bet vis tiek – „mūsų Remigijus“. Treti sakė: po rinkimų nustos lakstyti bei šokinėti apie ubagus. Tačiau jis kaip lakstė, taip laksto. Keista. Kurių galų?

Turėdamas laiko, Vidas galvoja ir taip, ir taip. O kas čia keisto? Jeigu nėra melas viskas, kas sakoma apie demokratiją, tai renkama valdžia ir privalo tarnauti tiems, kurie ją išrinko. Koks čia žygdarbis, jeigu išrinktas žmogus laikosi žodžio? Tai visas mūsų gyvenimas yra keistas bei atvirkščias, jeigu sunku patikėti tokiais paprastais dalykais! Ir jeigu rinktoji valdžia bent kiek atsižvelgtų į tuos, kurie ją išrinko, daug kas būtų kitaip.

Klausydamasis apie naująjį seimūną bei skaitydamas laikraštyje, kaip jis priima žmones ir kokius jų klausimus sprendžia, Vidas pastebi dar vieną keistą dalyką. Juk daugelis tų klausimų yra labai paprasti, galima sakyti, kasdieniškos smulkmenos. Kodėl aukšto rango valdžios žmogus turi trenktis iš Vilniaus ir dėl tokių dalykų, kurie nesunkiai sutvarkomi Šilalėje arba seniūnijoje? Jeigu gyventojus būriais priima Seimo narys, ar neplūstų jų minios ir pas merą arba seniūną? Kodėl tie nerengia tokių priėmimo dienų? Neturi padėjėjų komandų?

Ak taip, mes nerinkome nei mero, nei seniūno! Tiesą sakant, mes nerenkame ir rajono tarybos narių – tik kažkokius keistus partijų sąrašus…

Besėdint štai taip parduotuvėje ir belaukiant vagių, visko ateina į galvą. Kaip jis apsigintų, jeigu tie šiąnakt laužtųsi pro duris? Na, kaip nors… Dar nėra tikriausiai tiek sužvėrėję, jog eitų per jėgą.

O ateity – kas žino… Jų kaime tuščių trobų vis daugiau. Kas būtų apie tai pagalvojęs prieš kokius dvidešimt metų? O rytoj? Šiandien baisu dairytis į perspektyvą. Kiek dar ištuštės trobų, kai vokiečiai kitais metais atvers darbo rinką visiems Rytų Europos vargetoms? Vidas yra girdėjęs, kad lietuviška darbo jėga turi neblogą paklausą. Štai kas labai keista ir nesuprantama: kodėl lietuviai išgyvena bet kur, tik ne savo šalyje?

O jis? Ar tai normalu, jog jis vienas privalo ginti savo namus bei turtą? Argi ne tam buvo sukurta valstybė?

Atrodo, kieme sustojo kažkoks automobilis. Nutilo variklis. Na taip, pasigirdo žingsniai. Negi prasideda?

Vidas prikišo nosį prie lango, į akis jam plieskė prožektorius.

– Yra, imame! – sušuko vyriškas balsas.

Kieme pradėjo kažkas lakstyti. Velnias griebtų, negi tikrai plėš?

Vidas nubėgo prie kito lango. Automobilis labai panašus į policijos. Kartais tokiais su plafonu ant viršaus pravažiuoja patruliai. Ačiū Dievui, tikrai policija!

– Nieko neimkit, tai aš, savininkas!

O tie jau buvo spėję iškviesti pastiprinimą… Pasirodo, važiavo patruliai per kaimą, užmetė akį į parduotuvę. Pamatė žmogų viduje, pamanė – vagis. Būtų paėmę nusikaltimo vietoje.

Vidas lengviau atsipūtė. Dar yra jėga, kuri gali sutramdyti gaivalą! Daug kas keiksnoja policiją, bet dažniausiai – tie, kurie patys prisidirba velnių. Vidas į policininkus žiūri kitaip. O, kad taip dirbtų kiekvienas valstybės sraigtelis!

Ką jis turi galvoj, kai vis burba ant tų sraigtelių? Nagi visokius niekus, kurie baisiai brangiai kainuoja. Jam labai apmaudu dėl vieno neseno įvykio.

Vasarą į parduotuvę užsuka žmonių pasiklausti kelio į Drungeliškės koplyčią. Ji stovi aname Jūros krante, bet per ją yra lieptas. Iki to liepto nuvažiuoti pievų keliukais – štai kur problema! O koplyčia lankoma, daug kas šneka, jog ji esanti stebuklinga. Labai domus pastatėlis – viena koplyčia stovi kitoje, didesnėje koplyčioje. Ką tu Lietuvoje panašaus esi matęs? Dar Smetonos laikais vienam kunigui prisisapnavęs Kristus, kuris apie koplyčią apibrėžęs ratą bei liepęs pastatyti kitą, didesnę. Kunigas, taip ir padaręs. O mažesnioji, vidinė, koplyčia, pastatyta ar tik ne devynioliktame amžiuje. Anksčiau aplink būta trobų, o dabar koplyčia stovi miške. Tačiau žmonės traukia prie jos ieškoti stebuklo.

Netoli tos vietos, prie Jūros, yra Vitkų žemė. Vasarą Jūros upe praplaukia turistai. Ir štai Vidas nugirdo, kad rengiamas kažkoks Europos pinigais finansuojamas projektas Nemuno žemupio turizmo plėtrai. O jeigu nutiesus geresnį kelią upės link, jeigu įrengus geresnę vietelę turistams? Juk Drungeliškė – tai jau įžymybė!

Nugirdęs apie tai, Vidas nulėkė į Šilalę. Grįžo it musę kandęs. Paraiškos surinktos, pinigai užsakyti. Šaukštai po pietų.

Jeigu Vidas būtų girdėjęs anksčiau, jis nebūtų prasnaudęs.

Kita vertus, jeigu į valdžią ateitų dagiau žmonių, tarnaujančių tiems, kurie juos išrinko, jei būtų daugiau suinteresuotų stipresnių ūkininkų, verslininkų atsiradimu, žmonės patikėtų, jog dar įmanoma mūsų gyvenime ką nors pakeisti.

Autoriaus nuotr.

Savo barą V. Vitkus įrengė pats. Pats parveža prekių, pats su žmona jas parduoda, pats naktį saugo parduotuvę nuo plėšikų. Iš valstybės jis laukia ne sauso davinio, o apsaugos

„Grimzduose apyvartos – ne milijoninės. Užtat nereikia bijoti, kad čia pastatys supermarketą!“ – juokiasi Kristina

Rašyti komentarą







Please note: JavaScript is required to post comments.