4.jpg DSCN6702 DSCN6825 DSC_2309 DSCN8212 hs0b5415

Site menu:

Kategorijos

Kontaktai

Skype: R.Žemaitaitis
E-paštas: remigijus.zemaitaitis@lrs.lt


Kalendorius

2019 m. birželio mėn.
Pr A T K Pn Š S
« Geg    
 12
3456789
10111213141516
17181920212223
24252627282930

Draugai

Per kiekvieną saulėlydį biurokratų saulė pakyla aukščiau

Petras DARGIS Na štai, praėjo gerbiamų konservatorių ir juokdarių satelitų Vyriausybės žadėtas dar vienas valdininkijos saulėlydis. Gal praėjo, gal ne, tačiau niekas rimtais veidais apie šią pranašystę nebekalba. O be reikalo! Kaip sako Jonas Baublys, ūkininkas nuo Pajūralio, biurokratijos saulė dabar pakilo šitaip aukštai, kad svilina daug baisiau negu pasaulinė krizė, šokinėjančios kainos, nenormalios palūkanų normos bei visa kita stichija. Pastatyti fermą lengviau Jonas ką tik parlėkė iš Šilalės. Šiandien vėl pakeliavo ilgais valdžios koridoriais, painiais kabinetų labirintais, bet jo fermos byla nedaug tepajudėjo. Rudenį tokiems maratonams laiko atsiranda daugiau, tačiau ir kantrybė turi ribas. - Kiek galima? - klausia žmogus ir rodo naują fermą prie Pajūralio. Ferma - graži, moderni, bet be elektros. Lempos, aišku, yra ir šviečia, tačiau elektrą Baubliai skolinasi iš kaimyno. Ir taip - jau pusantrų metų! Stovėtų ferma kur nors miške arba dykumoje, viskas būtų ne taip idiotiška. Galėtum sakyti, kad toli atvesti laidus. Šiuo atveju laidų vesti nereikia. Viskas yra. Ferma čia stovėjo nuo anų prakeiktų laikų, kai gyvenimą stabdė sovietinė biurokratija. Žinoma, buvo ir elektra. Kai nauji vėjai pakeitė seną nedemokratinę valdžią ir pūste nupūtė Pajūralio tarybinį ūkį, ferma išliko nenugriauta. Elektra, aišku, atjungė. Naujieji savininkai fermą dabar taip rekonstravo, jog ši atrodo tarsi nauja. Beliko prijungti elektrą. Transformatoriaus stotis čia pat... Stop! Elektros taip paprastai neprijungsi, sudaręs sutartį su Vakarų skirstomaisiais tinklais. Tai dar nieko nereiškia, kad pastatas tavo. Jeigu nori elektros, privalai turėti ir žemę po pastatais. Kam žemė, jeigu ateina oro linija? Nesvarbu, tokia tvarka. Žemę vis tiek reikės pirkti. O kiek ji kainuoja? Tai nustatys jos vertintojai. Bet pirma reikia atlikti matavimus... Kol pats nenusvilo nagų, Jonas nė už ką nebūtų patikėjęs, kad gauti Europos paramą bei rekonstruoti fermą arba pastatyti naują yra daug lengviau negu sutvarkyti kelis valdiškus reikalus. Jis jau susirado geodezininkus ir pats sumokėjo už valstybinės žemės matavimus, be ginčų atsiskaitys ir su valstybinės žemės vertintojais. Tačiau nesiryžta spėlioti, kada pagaliau turės tą užkerėtą elektrą. O juokingiausia, kad Jonas negali to arba ano valdininko apkaltinti, jog tie jam trukdo ar kenkia. Formalius reikalus tvarkai žingsnis po žingsnio. Baigęs vieną, gali eiti prie kito, bet kiekviename žingsnyje aptinki terminus. Tavo byla kiekvieno valdininko stalčiuje gali pagulėti 20 - 30 dienų. O yra ir tokių terminų, kad reikalas palauks porą mėnesių. Šitokie įstatymai, šitokia pačios valdžios nusistatyta tvarka. Valdžios savivalė yra absoliučiai teisėta! O saulėlydis? - Koks saulėlydis? Na, juk buvo tokia didi pranašystė! Atėjęs į valdžią Andrius Kubilius su juokdariais išpranašavo valdininkijos saulėlydį. Beje, tai - jau antroji didi šitų laikų pranašystė. Ką pakeitė laikas Tada, kai turėjo įvykti pirmoji valdininkijos griūtis, Jonas dar buvo jaunas vyrukas ir vežiojo Pajūralio tarybinio ūkio direktorių Juozą Rimkų. Tos jėgos, kurios dabar valdo šalį, ant galingos Sąjūdžio bangos tik kilo į viršų. Tuomet pasirodė pirmieji šūkiai sutrinti nomenklatūrą į miltus. Suplėšysim į gabalus mes kabinetų vabalus! Kiek galime tarnauti valdžiai? Valdžia turi tarnauti žmonėms. O kur ji dings netarnavusi? Juk patys ją rinksime! Geroji demokratija visus sustatys į vietas. Jeigu norėsi patekti į valdžią, privalėsi įtikti rinkėjams. Neįtiksi - eisi šalin nuo lovio. Amžinos viešpatystės neliks. Bus daug gyvybingų partijų, kurios rungsis dėl valdžios bei vykdys skirtingą politiką. Jei norėsi socialesnės valdžios, balsuosi už kairiuosius, o jeigu labiau tiki galingųjų laisve, - už dešiniuosius. Pasirinkimą turėsi kaip tikrame demokratijos baliuje! Nuo to laiko Jono gyvenime iš tiesų daug kas pasikeitė. Tada jis aptarnavo tarybinio ūkio direktorių, dabar pats yra didžiulio ūkio vadovas ir savininkas. Kartu su dviem sūnumis jis valdo 500 hektarų dirbamos žemės - septintadalį to, ką tada J. Rimkus valdė su visa specialistų komanda. Mašinų bei traktorių aname ūkyje buvo daug sykių daugiau, tačiau jeigu sudėsi arklio jėgas, tai dar neaišku, kas į kurią pusę nutemps... Bet ir tada jis buvo taip arti ūkio vairo! Sėdėdamas šalia vadovo, matė visą tarybinio ūkio virtuvę. Gal ta patirtis padėjo iškilti naujaisiais laikais? Juk buvę vadovai bei diplomuoti specialistai neturi nė dešimtadalio to, ką šiandien valdo buvęs vairuotojas. - Sunku pasakyti dėl anos patirties, - sako Jonas. - Tai buvo kita sistema, jai reikėjo visai kitokių įgūdžių. Per tuos 20 metų viskas taip pasikeitė, kad daug kas šiandien atrodo nebesuprantama ir netgi juokinga. J. Rimkus buvo kietas vadovas, visas ūkio vadžias stengėsi išlaikyti savo rankose. Turėjo visą būrį pavaduotojų, padėjėjų, ūkis formaliai buvo padalytas į tris didelius padalinius, tačiau direktorius kiekvieną fermą, kiekvieną užkaborį pažinojo kaip savo piniginę. Kiekvienos melžėjos primilžius jis skaičiuodavo gramais! Neužtenka sakyti, jog tai buvo kietas vadovas. Jonas tikina, kad jo šefas dar buvo gudrus. - Štai pasklinda kalbos, jog šiandien direktorius kažkur išvažiuoja, - prisimena Jonas. - Eina žmonės ir klausia manęs: kur išvažiuosite? Sakau, ką pats girdėjau: į Kauną. Visi atsikvepia - direktoriaus nėr! O mes nulekiame iki Tauragės, jis ten patvarko kažkokius mažus reikaliukus ir atgal. Parvažiuojame, o čia viskas taip, kaip ir turėtų būti be šeimininko. Kas jau girtas apie pietus, kas jau dingęs savais reikalais, kas tempia į savo namus runkelių priekabą... Svetima nuosavybė šeimininko neturi, nepalyginsi su privačia, kuri tvarkoma visai kitokiu būdu. Juk kiekvienas traukė į savo pusę. Gal tik vienas Rimkus ūkiui dirbo kaip sau. Kaip sau? Ne savininkas, bet valdžios pastatytas žmogus, galima sakyti, toks pat valdininkas, dirbo kaip sau? - Taip, kaip sau, - linkteli buvęs to valdininko vairuotojas. - Jis dirbo ūkiui, bet kartu ir ūkio žmonėms. Pajūralis buvo tokioje aukštumoje, nors jo žemės - ne ką geresnės už aplinkinių ūkių. Buvo ir geresnių, sakysime, Kvėdarnoje... Stiprus ūkis - stipriau gyveno ir žmonės. Ūkis turėjo iš ko statyti gyvenamuosius namus. O, kad dirbtų žmonėms šių dienų valdininkai!.. Ko laikas nepakeitė Bene nustos lyti, ir Jonas vėl kinkys nuosavą greiderį. Keliai pasidarė nepravažiuojami. Kol nuo Sauslaukio nusikapstai iki Pajūralio, gali išbarstyti dantis. Tačiau patižusio kelio nelyginsi. Tai Jonas prisiduria pajamų, greideriuodamas seniūnijos kelius? - Kokių pajamų? Nesu paėmęs nė lito! Tai bene pats didžiausias šių dienų anekdotas: eilinis pilietis, nuo kurio valstybė lupa mokesčius visiems bendriems reikalams, įskaitant, aišku, kelius, perka nuosavą greiderį ir labdaros būdu gelbsti valstybei atlikti jos funkcijas. - Šitaip lengviau, - sako ūkininkas. - Taip daug paprasčiau, negu važinėti į Kvėdarną bei prašinėti seniūno. Seniūnija neturi tai to, tai ano... Kartais net nebeaišku, kam ta valdžia apskritai reikalinga. Tokia galinga ir svetima biurokratija niekada nebuvo. Kažkada Jonas girdėjo: konkurencija bus viso ūkio variklis. Ji pati reguliuos rinkos kainas - nereikės jokio kainų komiteto. Bet važiuoji per Lietuvą, ir visur randi tas pačias kuro kainas. Tai kažkoks nematomas kainų komitetas vis dėlto liko? Kažkokie slapti monopolistų susitarimai? - Truputį pigiau kuras kainuoja Šilalėje. Kodėl? - svarsto Jonas. - Man atrodo, daug ką reiškia viena nauja degalinė. Čia kainos mažesnės - turi taikytis ir kitos dvi. O prisimenate, kiek buvo triukšmo, kai ta nauja degalinė norėjo ateiti į rinką? Pati rajono valdžia blogavo jos atėjimą. Visgi "Jozita" atėjo. Šiandien matome - rajono žmonėms ir ūkiui geriau. Tai kam tarnavo valdžia? O kam tarnavo valdžia, kai į patį Šilalės centrą įsileido naują stambų prekybos centrą? Vietiniam verslui, smulkiajai ir vidutinei prekybai? Tai ko smulkieji prekybininkai taip sunerimę? - Esu apvažiavęs nemažai Europos šalių, tačiau nemačiau, jog bent kur miesto centre stovėtų tokios didelės iš skardos padarytos dėžės. Ne tik dėl darkomos miesto išvaizdos ar transporto kamščių, kurie susidaro apie tokius prekybos gigantus. Į priemiesčius gigantai nukeliami dar ir dėl to, kad centre liktų erdvės smukliajai prekybai. Išgyvena ir tie, ir anie. Valdžia daugybei žmonių išsaugo darbo vietas. Jeigu mūsų rinkta valdžia dirbtų žmonėms, čia irgi būtų labai panašiai. Deja... Tai viskas beviltiška? Šiek tiek padoresnės valdžios! Jonas nėra nei euroskeptikas, nei apskritai pesimistas. Kol kiti nuogąstavo dėl galimos europiečių "invazijos", jis spėjo gauti Europos paramą, pasiskolinti pinigų savo vardu ir prisipirkti modernios technikos. Naujieji traktoriai bei kombainai - tai ne anie "Belarusai" ir "Nivos"! Kai užėjo didžioji krizė, ir bankai ėmė veržti apie kaklą vis didesnes palūkanų normas, Jonas pačiu laiku spėjo ištrūkti iš kilpos. Pats sako - su Europa pasisekė. O su valdžia vis nesiseka. - Žmonės taip nusivylę, jog nebegali tikėti, - sako ūkininkas apie kaimynus. - Kaip rinkimai, taip vis nusivili. Tai kodėl jis ne pesimistas? Neseniai Jonas buvo seminare apie ekologinį ūkininkavimą. Žiūri - ten ir Žadeikių seniūnas Vytautas Katauskas. Ne pasnausti atėjo - klausosi, užsirašinėja, teiraujasi. Kam seniūnui ekologinis ūkininkavimas? - Žadeikių seniūnas žino, kas reikalinga seniūnijos žmonėms. Parvažiavęs galės patarti, kaip sutvarkyti ekologinio ūkio popierius. Paprašo žmogus - jis net deklaracijas padeda pildyti. Mes tiek apie jį girdėjome! Tas žmogus savo žmonėms - ir patarėjas, ir padėjėjas, ir konsultantas. Klauskite ko norite - mes žadeikiškiams pavydime tokio seniūno, - prisipažįsta Jonas. - Tai - valdžios etalonas! Pernai pasklido kalbos apie kažkokį jauną kandidatą į Seimo narius, kuris dykai konsultuoja žmones. Daug kam atrodė: pasikarščiuos ir užmirš. Kiek mes matėme šitų geradarių, kurie po rinkimų pavirsta vilkais! Keista, bet šis nepasikeitė - kaip tvarkė, taip ir tebetvarko prasčiokų reikalus. Ir gerbiamu Žemaitaičiu nereikia vadinti, gali kreiptis paprastai - Remigijau. Jonas supranta: tokių žmonių, kaip tas seniūnas arba tas Seimo narys, valdžioje nėra daug. Keista, tačiau demokratinėje, europėjančioje mūsų visuomenėje jie yra išimtis, o ne taisyklė. Bet visgi yra! Ir jeigu būtų ne vienas, ne du, jeigu ateitų daugiau, jaunų, jeigu prasidėtų kažkoks naujas procesas? Kartais atrodo, jog reikia šitiek nedaug - bent kiek padoresnės valdžios! - Kad tik netrauktų atgal, - šypsosi Jonas. Autoriaus nuotr. "Viską pasidarome patys savo pačių rankomis ir dar turime padėti valstybei atlikti jos darbą", - stebisi J. Baublys Tokią fermą, kaip ši Pajūralyje, įrengti yra daug lengviau, negu įsivesti elektrą. Biurokratijos statomos kliūtys kelia rimtą grėsmę ekonomikos plėtrai Kol sulauksi valdžios malonės, ir ji teiksis atsiųsti greiderį, šimtą sykių valstybinį kelią išlyginsi pats savo nuosavu

Rašyti komentarą







Please note: JavaScript is required to post comments.