grybai-2013-063.jpg dscn3810.jpg DSCN7699 DSCN7704 Gyvenime nėra nieko neįmanomo...

Site menu:

Kategorijos

Kontaktai

Skype: R.Žemaitaitis
E-paštas: remigijus.zemaitaitis@lrs.lt


Kalendorius

2017 m. gruodžio mėn.
Pr A T K Pn Š S
« Lap    
 123
45678910
11121314151617
18192021222324
25262728293031

Draugai

Nusisuko ne žmonės – valdžia nusisuko nuo savo žmonių

Petras DARGIS Jos darbas yra kontroliuoti veislinius gyvulius ir stebėti jų produktyvumą, bet jis Vidai suteikia nepaprastą šansą bendrauti su žmonėmis bei matyti jų nuotaikas. Juk eini pas ūkininkus - pas tuos, kurie laiko veislinius gyvulius ir nori juos parduoti su visais reikalingais dokumentais. O kiti jos laukia dar ir dėl to, kad turėtų su kuo paplepėti bei išgirsti naujienų. Kartais jie sako: "Kur tu, Vida, dingai, mes tavęs pasiilgom!" Taip gimsta baimės Savo darbą ji vadina tikra Dievo dovana. Visada - tarp žmonių. Nuo žmogaus prie žmogaus. Kas gali būti geriau? Per vienuolika metų, kai Vida Žemeckienė dirba valstybinės įmonės "Gyvulių produktyvumo kontrolė" kontrolės asistente, jos stebimų gyvulių labai sumažėjo. Kai valstybė pinigais skatino ūkininkus išlaikyti geras veisles, tie laikė daugiau veislinių gyvulių. Vida jų prižiūrėdavo 800. Dabar, kuomet valstybė nutraukė tokias subsidijas, jos akiratyje beliko 180. Vilnius nepaprastai keičia eilinio kaimo žmogaus gyvenimą. Vienas didelio valdininko parašas, neatsargus pirštelio pajudinimas gali niekais paversti kelerių metų darbą. Šiemet daug kam supuvo bulvės, tačiau Vilnius gali būti baisiau už gamtos stichiją. Ne tik Vilnius. Jų Šilalė. Pasirodo, kaimo žmonės valdžios bijo labiau negu kokios liūties ar perkūno. Liūtis bei perkūnas praeis, o įstatymai ir nutarimai veikia ilgai. - Dabar atsirado nauja baimė, jog valdžia panaikins pensiją, - pasakoja Vida. - Ir pensijas, ir pašalpas, ir visokias išmokas. Kaip tai - ims ir panaikins? - O taip: mažins, mažins, kol panaikins visai. Arba vis nukels, nukels, kol liks pašalpa karstui. Arba nė tos... Bet juk šito niekas nesakė! Apie tai Seime niekas nė nekalba. - O ką valdžia sako? Ar ji prasižiojo, kad žmogelis bus paliktas vienas su keliais savo hektarais? Kad jis pats valysis neišvažiuojamus kaimo kelius, pats kovos dėl teisingumo, jeigu kas nors nuskriaus, pats ieškos kur nors daktarų, nes aplink ir tų nebeliks? Žmogus turi išgyventi pats vienas, o senatvėje tokių galimybių mažiau. Ką jam galvoti? Nereikia manyti, jog vienkiemio žmonės nemato toliau savo sklypo ribos. Kas jiems uždirbs pensijas, jeigu jaunimas išvažiuoja svetur? Beje, kas galėjo atspėti, kad laisvę iškovoję lietuviai išlakstys laimės ieškoti kitur? Kas tai per laisvė, jei reikia bėgti iš savo namų? Vida turi pažįstamą, kuris, gavęs pensiją, išeina iš savo namų ir nakvoja svetur. Vasarą - kur nors šieno kaugėje. Joje saugiau - nesuras valkatos ir neatims pinigų. O taip jau yra buvę. Kaime atsirado naujas veltėdžių sluoksnis, kurio anksčiau niekas nematė. Nuo jų kenčia patys silpniausi - tie, kurie apsiginti negali. Vienkiemių durys labai anksti užrakinamos. Tamsa sustiprina baimę. Šiauduvoje Žemeckiams saugiau. Buvęs turtingo tarybinio ūkio centras ir dabar saugo pasiturinčios gyvenvietės prestižą. Čia nei trobų užkaltais langais, nei landynių. Užtat yra baimė gauti tokią nelaimę. Dabar pasklido kalbos, jog buvusiuose kultūros namuose įtaisys kažkokius negerus namus. Valdžia gavo iš kažkur pinigų, sutvarkyti pastatą, kažką ten įkurs. Ar tik ne valkatų prieglaudą? Juk šitaip negali būti, kad valdžia darytų kažką dėl kaimo, - apie tai niekas nė negalvoja. - O blogiausia, jog niekas nieko nežino, visi tik spėlioja, - sako Vida. - Nei valdžia pasiklaus žmonių, nei jiems pasakys. Jeigu nežinai, kas vyksta aplink, į galvą ateina bet kas. Ne prigimtis kalta Prieš keletą metų sudegė vieno kaimyno namai. Ugnyje žuvo visas turtas. Pavyko išgelbėti tik kelis daiktus. Tada sujudo kaimas. Žmonės rinko aukas. Kiek galėjo, tiek davė. Ne visi įstengė aukoti po daug, bet visi jautė, kad reikia padėti. Tarp aukų rinkėjų sukosi ir Vida. - Man tai buvo įsimintinos dienos, - prisimena ji. - Mes ėjome, kalbėjomės su žmonėmis. Įkalbinėti nereikėjo nė vieno. Tai buvo labai gera patirtis. Matydama aukojančius žmones, ir gerėliau gyvenančius, ir neturtingus, supranti, jog čia, Šiauduvoje, nesi paliktas vienas. Gyveni tarp žmonių. Tačiau juk yra sakoma, kad žmonės iš prigimties priešiški vienas kitam - iš čia konkurencija, nesutarimai, karai bei visos kitos nelaimės. Vida sako kitaip: žmonės linkę bendrauti. Ir jeigu ilgisi anų, auksinių, laikų, apie kuriuos vis pakalba, tai dažniausiai todėl, jog visi tada labai stipriai bendravo. Visi priklausė kokiai nors brigadai, skyriui, galų gale - buvo vieno didelio ūkio bendradarbiai. Sykiu dirbo, sykiu šventė, sykiu keikė savo vadus. O pasikeitus sistemai, tapo atskirti vienas nuo kito ir netgi supriešinti. Vakarykštę draugystę jie mena su ilgesiu. Subirus Padievyčio tarybiniam ūkiui, kai visi išsiskirstė kas sau, Žemeckiai su keliais bendradarbiais mėgino laikytis bendrovėje. Išsilaikė kelerius metus, paskui suprato: laikas išsivaikščioti. - Patogiau tvarkytis kiekvienam savo galva, bet gyventi draugiškai, - sako Vytautas Žemeckis, šiuo metu kartu su žmona Vida valdantis apie šimtą hektarų žemės. Ilgais rudens vakarais jis eina giedoti už mirusiuosius. Kuriame nors name susirenka būrelis ir gieda kalnus. Žmonės taip linkę bendrauti, kad bevelytų išlaikyti ryšį ir su tais, kurie jau pasitraukė. Supriešinti Jeigu žmonės iš prigimties tokie draugingi, tai kodėl jie taip dažnai įsivelia į konfliktus ir ima bijoti vienas kito? Toks gyvenimas, sako Vida. Tačiau paklausykime apie vieną pažįstamą. Ta jos pažįstama dirba mieste valytoja. Įsidarbino anksčiau - tada, kai darbo dar buvo galima gauti pagal tai, kas ką sugeba. Nereikėjo nei partinių, nei giminystės ryšių... Stop! Išeitų, jog ir valytojos darbui gauti jau reikia partijos įtakos? - O kaip? - sako Vida. - Jeigu kontora valdiška, tai jau tikrai. Arba būk kieno nors giminė. O ta mano pažįstama nei kam giminė, nei partijos draugė. Ten, kur ji dirba, beveik visi giminės. Dabar ją tikriausiai išstums. Priklausytų partinei grupuotei - gal ta apgintų. Arba parūpintų kokią kitą vietelę, kuri tos partijos rankose. Ir taip ji taptų kovinga veikėja? Paprasta moteris, kuriai mažiausiai rūpi politika, turėtų įsipainioti į partines kovas dėl valdžios? - Na taip. Jei žmogus priklauso giminės ar partijos klanui, jis turi kovoti už savo gaujos interesus. Vieni valdo tiek, kiti tiek postų. Tai nebūtinai turi būti Seimo ar rajono tarybos kėdės. Tai gali būti ir paprasčiausias, tarkime, valytojos, darbas. Turiu vieną pažįstamą, kuri kryžiumi gulasi už konservatorius. O kaip nesiguls? Juk ir ji pati, ir dukra, ir žentas gavo darbo per konservatorius. Sumažės grupuotės galia - mažiau liks įtakingų vietų. Geros vietos - saviems, o ne gabiems. Štai kodėl tokia įtampa kyla prieš rinkimus. Viena grupuotė nori nustumti kitą. O mums? Kas mums iš to, jeigu užvaldys tie arba anie? Koks man skirtumas, ar jie vadinsis "kairiaisiais" ar "dešiniaisiais"? Vida trauko pečiais. Turime tokių partijų. Kuo toliau, tuo jų įtaka darosi vis grėsmingesnė. Kas nuo ko nusišalino? O eiliniai žmonės? Argi ne jie nusišalino nuo valdžios ir paliko ją be kontrolės? Juk šiandien gerieji Seimo nariai projektuoja įstatymus, kaip juos rinkimų dieną vėl suvaryti prie balsadėžių. Nesuvarysi - ateis vienos partijos išsirinks patys save. Vida nemano, kad žmonės kažkur nusišalino. Iš tiesų yra atvirkščiai. Kažkada jie turėjo gerą seniūną. Nesvarbu, kokiai partijai priklausė. Daug svarbiau, jog jį mylėjo žmonės. Bet politinės mados keitėsi, geruosius turėjo pakeisti savieji. Žmonės mėgino protestuoti. Kuo tai pasibaigė? Laukuva gavo kitą seniūną. Nereikalingą žmonėms, tačiau reikalingą valdžią paėmusiai partijai. Tas incidentas Laukuvoje buvo gera pamoka visiems rajono seniūnams bei apskritai valdininkams. Reikia žiūrėti ne savo žmonių, nuo kurių nepriklauso niekas, reikia įtikti valdžiai, nuo kurios viskas priklauso. - Dabar galvokime patys - kam jiems tie žmonės, kurie nieko nereiškia? - įsiterpia Vytautas. - Kad tik kuo mažiau jų eitų, kad tik kuo mažiau kvaršintų galvą! Ne žmonės nusišalino nuo valdžios. Tai valdžia nusišalino nuo savo žmonių. Šiandien jai reikalingi ne žmonės - balsai. Ir tai tik vieną vienintelę dieną - per rinkimus! O po rinkimų valdžia tebėra kur buvusi. Šiauduviškiai, kaip ir kiti rajone, valdžios pakviesti mėgino patys pavadinti savo gatves. Suėjo į bendruomenės susirinkimą, svarstė, siūlė bei ginčijosi. Iš kur jie galėjo žinoti, jog tai - tik valdančiųjų pokštas su žmonėmis? Nė vienam ir į galvą neatėjo, kad gatvės jau pavadintos, o jų paklausė tik šiaip, dėl kažkokios demokratijos. Ryšys yra atstatomas Ateina pas Vidą kaimynai ir sako: bene tu pažįsti tą Seimo narį, kuris visiems padeda? Jiems ir patiems keista girdėti, jog yra valdžios žmogus, kuris linkęs tarnauti. Bet pas Remigijų Žemaitaitį eina tiek žmonių, kad visi nesutelpa. Kiti bevelytų ieškoti protekcijos, jog patektų pas jį kažkaip be eilės. - Ar negalėtų būti eilės pas visus politikus? - klausia Vida. - Kodėl kiti užsidarė kabinetuose ir bendrauja tik su savo partiniais? Stebint politikus bei klausantis jų begalinių diskusijų, žmonėms kyla toks klausimas: kas nori atkurti nutrauktą ryšį tarp žmonių ir valstybės, ir kam toks ryšys nereikalingas? Kas nori piliečių valstybės ir kas nori pigių vergų? Ar tai tik atsitiktinumas, jog vieni, tokie kaip Remigijus, siūlo merus bei seniūnus rinkti tiesiogiai, tačiau dauguma stoja prieš? Vida mano, kad tai - ne tik žodžių karai. Senos grupuotės nė už ką neužleis savo pozicijų. Jos neleis, jog žmonės patys rinktų savo merus bei seniūnus. O kam? Seniūnai ir merai turi paklusti motinai partijai, kuri juos stato į valdžią. Kuo čia dėti rinkėjai? Užleisi piliečiams vieną pozicija, jie įsigeis kitos. Žiūrėk, dar panorės rinkti ne partijų sąrašus, o konkrečius žmones! Kita jėga norėtų pakeisti įsisenėjusią tvarką. Bet ar tokia jėga tikrai yra? - Taip, žinoma, - sako Vida. - Visada buvo žmonių, kurie norėjo patys tvarkyti savo gyvenimą. Pažiūrėkite, kaip išsigando senieji, kai pernai prakišo rinkimus Žemaitaičiui. Atvyko iš kažkur jaunas nematytas žmogus ir visiems nušluostė nosį. Ar jis kelia maištus, ar kam grasina, kad jo taip bijo? Ne, jis eina pas žmones ir ne vėjus jiems šneka, o konsultuoja, padeda ir kaip teisininkas, ir kaip valdžios atstovas. Ir žmonės nuėjo pas jį. Ir kaip tu juos dabar sustabdysi, kai jis pakvies reformoms? O tie taigi neis, tie netarnaus prasčiokams!.. Vida sako esanti optimistė, kuri tiki, jog gali būti visai kitokia žmonių bei valdžios kalba. Žmonės nori savos valdžios, atsiranda naujų veidų valdžioje, kuriems žmonės nesvetimi. Tai kodėl nepajudinti liūno? Autoriaus nuotr. "Iš tiesų valdžia turėtų tarnauti žmonėms, va, kaip šitas mano šuniukas", - juokiasi V. Žemeckienė, kalbėdama apie keistus valdžios ir žmonių santykius

Rašyti komentarą







Please note: JavaScript is required to post comments.