dsc_1013.jpg img_9179.jpg 003 DSCN8220 Svarbiausi žmoguje – nuoširdumas ir atvirumas.

Site menu:

Kategorijos

Kontaktai

Skype: R.Žemaitaitis
E-paštas: remigijus.zemaitaitis@lrs.lt


Kalendorius

2017 m. gruodžio mėn.
Pr A T K Pn Š S
« Lap    
 123
45678910
11121314151617
18192021222324
25262728293031

Draugai

Kaimo centras tebelaukia atokvėpio

Petras DARGIS Jeigu nori pasiklausti kelio arba sužinoti, kas kur gyvena, geriausia užsukti į kaimo krautuvę. Čia visi viską žino ir kiekvieną pažįsta. Dar daugiau: į parduotuvę, tarsi į kokį klubą ar centrą, sueina ir kalbos, ir viltys bei rūpesčiai. Kuo gyvena, sakysime, priemiestinis Biržų Laukas? Gal čia, arčiau miesto, anksčiau patekės krizę įveikusi šviesi ateities saulė? Kaimo prekyba - kaip ir rūpyba Rima Tenikaitienė turi naują rūpestį: kaip sureguliuoti Antano išlaidas, kad užtektų ir maistui, ir dar liktų kokie 50 litų elektrai? Kokio Antano, kokios išlaidos? Antanas yra jų kaimynas. Be fizinės negalios jis turi gyvenimišką problemą: nemoka tvarkytis su pinigais. Turėdamas saują banknotų, jis per dieną galėtų išleisti ir 500 litų, ir visą invalidumo pašalpą, o paskui vaikštinėtų, įtraukęs pilvą. Bet mėnesį šventa dvasia neišmisi. Antanas eina į krautuvę, prašo skolon. Praeina mienuo, Antanas vėl gauna pašalpą, atneša Tenikaičiams skolą. Taip ir gyvena. Viskas atrodė gerai, tačiau vieną sykį atvyko elektrikai ir atjungė laidus. Pasirodo, Antanui neatėjo į galvą, kad reikia mokėti ne tik už duoną, dešrą, bet ir už elektrą. Atvažiavo sesuo, padengė skolą. Tačiau reikia dar dviejų šimtų - prijungimo mokesčiui. Vakarų skirstomieji tinklai nežiūri: vargšas - ne vargšas. Mokestis yra mokestis, verslas yra verslas O prekyba - ne verslas? - Taip, verslas, bet kitaip neišeina, - sako Romualdas Tenikaitis, kurį čia visi vadina Romu. - Ne vienas Antanas perka skolon. Dabar daug kas galų nesuduria. Mes irgi norime parduoti. Sviestas ir duona lentynoje nelauks, kol praeis mienuo, ir žmonės gaus pensijas. - Mes turime dalintis vargu, - sako Rima. - Kito kelio nėra. Dabar jų parduotuvėje stovi terminalas, kuriuo žmonės sumoka visus mokesčius. Žinodama Antano pašalpos dydį, Rima apskaičiavo, kiek vyras gali per dieną išleisti maistui, kad liktų dar ir elektrai. Praeis mienuo, ir ji čia pat sumokės iš Antano grąžintos skolos. Tokių problemų su elektra daugiau neturėtų būti. Tai jų parduotuvė, išeitų, kaip ir rūpybos skyrius? - Taip, ir rūpybos skyrius, ir klausykla, ir susitikimų vieta, - linkteli Rima. - Juk kitos vietos susibėgti nėra. Stovi kultūros namai, tačiau jie tušti. Kaimo gyvenimas pasidarė labai uždaras. Kažkada visi buvo bendradarbiai ir turėjo bendrų reikalų, o dabar kiekvienas gyvena savo troboje su savo rūpesčiais. Sėdi prie televizoriaus ir žiūri pro jį į pasaulį. Besiklausant žinių, kaip viskas blogai ir dar bus blogai, apima baimė. Būtų gerai išbėgti kur nors, išsikalbėti. O kur tu nubėgsi? - Kitas ateina tik pasikalbėti, - pasakoja Rima. - Būna čia visko. Ir juoko, ir ašarų. Kam gaila žmogaus? Bet juk priemiestinis kaimas kažkada buvo turtingas! Ir žemė maitino, ir miestas čia pat su savo darbais. - Dabar daug kas pasikeitė, - sako Romas. - Buvo laikai, kada kaimas gyveno stipriai, ir žmonės turėjo pinigų. Buvo gerai ir mums. Žmonės daug pirkdavo. Naminės ir pilstuko nebenorėjo. Dabar gerai bet kas. Visi ieško kontrabandinių cigarečių. Ir kada taip atsitiko? Kada Biržų Laukas nusirito į duobę? - Prieš dešimt metų žmonės dar turėjo pinigų. Jie laikė gyvulių, parduodavo pieną, reguliariai gaudavo pajamų, - pasakoja Romas. - Iki didžiosios krizės buvo toks kaip ir pagerėjimas. Staiga - duobė. Daug kas iš smulkesniųjų ūkininkų jau buvo pardavę žemes ir gyvulius - juk turėjo darbo Šilalėje. Kai ten užsidarė įmonės, jie atsidūrė „ant ledo". Darbo mieste nėra, savo ūkio neatstatysi. Jaunesnieji išlakstė į užsienius, čia liko pensininkai ir invalidai. Kaimas minta iš pašalpų. Ir vis nematyti pagerėjimo? Bet juk Vyriausybė sako, kad lūžis įvyko, pagerėjimas jau prasidėjo! - Pagerėjo gal tik vienam Kubiliui, - replikuoja Romas. - O kai pagerės kitiems, mes pajusime pirmieji. Pasibaigs krizė - tuoj visos skolos sugrįš. Atsigaus kaimas - atsigausime ir mes. Skolų ratas kol kas vis sukasi. Nuo pensijos iki pensijos, nuo pašalpos iki pašalpos. Ar nebaugu prarasti skolintų pinigų? Pasirodo, yra didelė rizika. Bent vienas žmogus netenka darbo - pajunta ir krautuvė. Viena šeima nemažai prasiskolino, o vyras vairavo mašiną išgėręs, papuolė policijai, gavo didelę baudą. Mokėti nėra iš ko - antstoliai atskaičiuoja iš pašalpos. Penkių asmenų šeimai lieka 380 litų. - Neturiu supratimo, kaip vienam žmogui išgyventi už 76 litus, - trauko pečiais parduotuvės savininkė. - Senosios skolos jie grąžinti negali, bet valgyti nori. Ateina moteris ir verkia. Mes turime kažką daryti. Atidėti senąją skolą, skolinti dar... Paprasčiausiai gaila žmogaus. O juk valstybei žmogaus negaila! Kam reikalingi žmonės? Juokingiausia būna prieš rinkimus, kai miesto ponai netikėtai prisimena eilinį kaimo žmogų. Staiga jie pasidaro tokie paslaugūs ir dėmesingi. Atveža dovanėlių. Pirmiausia, žinoma, užsuka į parduotuvę. - Turėjome čia tokį vietinį kandidatą, tai jis pasirodė prieš pat rinkimus. Atpuolė, sako: "Romai, būk geras, padėk!" Jo šeima mūsų parduotuvėje net neperka, o jis turi akis prašyti: "Padėk!" Kaip jam padėsiu? Jis net nežino, kur koks kaimynas gyvena! Nei jam tų žmonių reikėjo, nei jis bendravo su jais, o staiga prireikė. Eik, pasakiau jam, ir agituokis pats. Tai jis nusipirko penkis pakelius pačių pigiausių cigarečių. Atrodo, "Kastytis" tada buvo pigiausias. Ir išėjo į liaudį. Vėliau išgirdau, jog kiti neatidarė jam durų. Kaimynų jis nepažįstą, tačiau jį kaimas pažino. Kiti sakė: "Tegu eina velniop su savo "Kastyčiu"! - pasakoja Romas. - Ir su kitais panašiai, - sako Rima. - Kas tik manęs neprašė, kas tik neglostė mano pečius: "Rima, Rimute, padėk!" Kam tik nepadėjau! Ir kiek dovanėlių išdalinau Remigijaus Žemaitaičio pirmtako vardu! Perka žmogus kepaliuką duonos, aš jam: "Štai jums dovanų nuo gerbiamo Zigmo Balčyčio!" Ir duodu jam pakelį sėklų, pakelį trąšų. Kaimynės man sakė: "Tu čia tarnauji kaip vergė Izaura". Ar bent padėkojo kas? Po rinkimų nepasirodė nė vienas. O juokingiausia, kad Z. Balčyčio net akyse nemačiau. Sakysite, užimtas. O jo komanda? Rinkimai pasibaigė, komandai žmonės irgi nebereikalingi. Iš visų kandidatų, kuriems mes esam padėję, po rinkimų pasirodė tik R. Žemaitaitis. Keista, bet jis kol kas nepasikeitė. - Bet tai - išimtis, o ne taisyklė, - įsiterpia Romas. - Apie visus pagal jį nepasakysi... O kokia valdžios taisyklė? Kaimas ją žino seniai: valdžiai yra reikalingi balsai. Patys žmonės valdžiai nereikalingi. Štai kodėl Lietuva taip sparčiai tuštėja! Absoliuti valdžia Į Biržų Lauką atvažiavo kažkokie vyrai ir pradėjo kalti ant stulpų lentas. Gatvių pavadinimai. Žmonės eina ir skaito: ta gatvė vadinasi taip, o ta vadinasi taip. Paskui užsuka į parduotuvę, teiraujasi: - Rima, gal tu ką žinai? Juk tu - seniūnaitė! Tačiau seniūnaitė nieko nežino. Nuo seno būdavo įprasta, kad patys žmonės sugalvodavo pavadinimą savo upeliui, kokiam pievos kampui ar kalnui, o dabar viskas apvirto aukštyn kojomis. Ten, Šilalėje, ponams geriau žinoti, kaip Biržų Lauko žmonės turi vadinti savo gatves. Kodėl nepasiklausus žmonių? Ar nebūtų daug paprasčiau? Gal jie savo gatves jau pavadinę - nereikės sukti galvos... Sakysime, sunku atlikti apklausą. Meras kiekvieno kaimo neapvažiuos, seniūnas kiekvieno žmogaus nepaklaus. Patys žmonės neis į Šilalę ir nesakys - jie bijo valdžios. Baimė dabar - visuotinis jausmas. Vieni bijo, jog nebeliks pensijų ir pašalpų, kiti išsigandę, kad perpus sumažės išmokos už kiekvieną žemės hektarą. Visas kaimas gyvena iš pensijų bei pašalpų ir atsidūrė valdančiųjų malonėje. O kam seniūnaičiai? Juk jie - puikiausias savo kaimynų ruporas! R. Tenikaitienė jau visi metai, kaip seniūnaitė, tačiau jos dar nė karto niekas neklausė apie kaimo rūpesčius bei problemas. Jos manymu, seniūnaičių institucija yra butaforinė, toks kaip ir penktas ratas valdžios vežime. Formaliai kaimas turi savo atstovus. Bet kam tie atstovai, jeigu niekam nerūpi jų atstovaujami žmonės? Valdžia darosi absoliuti ir nevaldoma. Valdžios ir prekybos monopolis Pradėdami verslą bei pirkdami parduotuvę, Tenikaičiai truputį kitaip įsivaizdavo ir savo, ir kaimo, ir Lietuvos ateitį. Juk buvo pati Lietuvos pradžia - planų bei lūkesčių metas. - Pirmąją krautuvėlę turėjome namuose. Vietos buvo mažai. Kai nusipirkome šitą, buvusią rajkooperatyvo, manėme gerokai praplėsti verslą. Bus didesnis asortimentas, išaugs apyvarta, pasisamdysime dar ir pardavėją, turėsime išeiginių... Taip ir liko planai. Dirbame po 12 valandų. Ir jokių išeiginių! - pasakoja Tenikaičiai. Pasirodo, didesnės patalpos ir gausesnis prekių pasirinkimas - jokia sėkmės garantija. Tai, kas vyksta ten, už parduotuvės, gali nulemti daugiau. Pirmiausia - kaimo vargai. Krito žmonių perkamoji galia - iš kur paimsi apyvartą? Šiemet, nuo pusmečio, kainos ėmė augti kaip ant mielių. Kodėl? Niekas nežino. Kažkokia mistika. Premjeras rodo į prekybininkus, bet pardavėjai žino, kad kainą sukėlė maisto perdirbėjai. Visgi iš aukščiausių valdžios ešelonų ateina informacija, jog didieji prekybos centrai užsidėjo iki 30 procentų antkainius. Išgirdę apie tokius skaičius, Tenikaičiai traukia pečiais. - Jeigu centrai užsideda 30 procentų antkainius, tai už kiek jie perka iš fabrikų? - svarsto Rima. - Štai mes iš fabrikų perkame už tiek, kiek prekės kainuoja "Norfoje" ar "Maximoje". Vadinasi, didieji centrai gauna pusdykiai ir semia nežmoniškus viršpelnius, o mes negalime konkuruoti. Labai panašu, kad smulkioji prekyba Lietuvoje bus sunaikinta. Viskas krypsta į tai. Šilalės smulkieji prekybininkai su nerimu laukia didžiosios "Maximos" atidarymo prieš Kalėdas. Išsigando. Ir tylėdami laukia. Valdžia nusprendė, jog didžioji parduotuvė turi stovėti miesto centre, ir nieko tu, žmogau, nepadarysi. Galėjo statyti kur nors atokiau, kaip kitose šalyse, kur didieji prekybos centrai nugrūdami į pakraščius ir ten gyvuoja, o centruose išgyvena dar ir smulkieji. Bet... Argi jie svarsto, kas būtų geriau jų miestui? Argi svarbu kam nors valdžioje, kad būtų geriau rajonui? - Nebūkime naivūs, - sako Romas. - Kadencija greitai pasibaigs, kitą sykį gali nepritilpti prie lovio. Kol tu svarstysi, kaip čia rajonui padarius geriau, tavo kąsnį nuneš kiti. Valdžia yra tiems, kurie valdžioje. Semk, kol gali, pilk į kišenę! Kas toliau? Žiūrint į vieną kaimą, kuris tuštėja taip pat greitai, kaip ir visa Lietuva, labai sunku žiūrėti į ateitį. Pats kaimas ateities labiausiai ir bijo. Senieji mato, jog jauni išvažiuoja gyventi į užsienį. Kas jiems uždirbs pensijas? - Man atrodo, tą baimę kursto pati valdžia, - sako Rima. - Nieko daugiau iš jos negirdi - tik krizė ir krizė. Negalėdami nieko daugiau sugalvoti, valdantieji viską suverčia krizei. O gal jiems geriau, kad žmonės bijotų? Grįžta kaimynai iš užsienio, stebisi: kodėl čia kurstoma baimė? Vokietijoje lyderiai kalba kitaip: nebijokite, kaip nors išgyvensime! Gal mūsiškiai nežino, kaip išgyventi? Visai gali būti, jog jų kaime neliks ir to vienintelio centro - krautuvės. Gali būti, čia kada nors sykį per savaitę atvažiuos kokia autoparduotuvė. Tenikaičiai neatmeta ir tokios galimybės. Lietuvoje liko keli didžiausi maisto perdirbimo fabrikai, gali likti keli dideli prekybos centrai. Visa valdžia ir kapitalas telkiasi kelių žmonių rankose. Tie keli žmonės tvarkys mūsų gyvenimą? R. Tenikaitis traukia pečiais: - Kiekvienas tempia tik į save, ir viskas taip įsisenėję... Arba sems į kišenę tie, arba sems į kišenę tie. Aš taip suprantu politikus. R. Tenikaitienė nusiteikusi ne taip skeptiškai: - Kartais pagalvoju, jog reikėtų šitiek nedaug! Bent viena nauja įmonė šilališkiams bei aplinkiniams galėtų pakeisti gyvenimą. Kad ir koks nedidelis sujudimas versle! Kad tie, kurie galėtų ką nors padaryti, bent kiek pagalvotų ir apie bendrus reikalus!.. Autoriaus nuotr. "Nesidalindami kaimo vargais, mes patys neišgyventume", - sako R. Tenikaitienė "Padėdami kandidatams į valdžią, niekada nieko iš jų neprašėme. O gal be reikalo? Kiek dabar būtume turėję visokių gražių pažadų!.." - juokiasi R. Tenikaitis

Rašyti komentarą







Please note: JavaScript is required to post comments.